Naujienos

Mokytoja Marina: išmanyti elektrotechniką, tai tas pats kas valdyti pasaulį

2020 07 09

Vilniaus technologijų mokymo centro mokytoja Marina į Klaipėdą atvyko drauge su tėvais genama 1966 metais įvykusio didžiulio žemės drebėjimo gimtojoje Uzbekijoje. Naujais namais tapusioje Klaipėdoje būsimoji mokytoja sutiko pedagogų, kurie rasdavo būdų kaip sudominti mokinius ir jiems parodyti, kad mokytis galima šiek tiek kitaip. Galbūt tai iš dalies lėmė Marinos apsisprendimą tapti mokytoja. „Mano klasės vadovės buvo lietuvių ir rusų kalbų mokytojos. Nuo vaikystės žavėjausi jų kantrybe ir subtilumu. Man labai patikdavo su jomis bendrauti,“ – prisimena dabar pati elektros energijos paslapčių mokanti mokytoja Marina. 

Na, o ne visuomet lengvuose moksluose būsimoji mokytoja turėjo tvirtą ramstį – tėtį. „Ne viskas man sekdavosi tiksliuosiuose moksluose, bet mano tėtis buvo labai geras mechanikas ir kai man tik reikėjo pagalbos, padėdavo man. Jis mokėjo labai gerai paaiškinti. Tai mane visada labai gelbėjo,“ – tikina ji.

Iš prigimties labai mylinti gyvūnus, o ypač šunis, nepaisant mokymosi tiksliosios pakraipos mokykloje, nuo vaikystės ji puoselėjo svajonę tapti veterinare. Vis tik svajonėms koją pakišo susidūrimas su realybe. „Paauglystėje nuvažiavau į kaimą, o mano giminaitė dirbo veterinare karvių fermoje. Pavyko susitarti, kad galėčiau pažiūrėti į jos darbą. Ir aišku, mano visos svajonės ten išgaravo,“ – juokdamasi prisimena Marina.

0001_dscf4509_1593597804-f2ffadbe38bfb5ec20bd948ad4661aa7.jpg
Nors mokykloje ir nesidomėjo matematika bei fizika, mokytojai Marinai papildomas modulis „skaičiavimo mašinos“ buvo įdomus, o apsilankymai institute ir susitikimai su specialistais padarė tokį didelį įspūdį, kad mergina nusprendė pasukti informatikos kryptimi.
„Skaičiavimo mašinos“ – tai buvo pati kompiuterių pradžia, – prisimena mokytoja Marina, – tą modulį vedė matematikos mokytoja. Ji susipažino su informatikos pagrindais, o paskui jau mes lankėm Klaipėdos technikos skaičiavimo centrą. Na ir tada visi „susirgom“ nauja kryptimi – skaičiavimo mašinomis.“

Troškimas studijuoti informatiką tuometiniame Kauno politechnikos institute tuokart būsimajai mokytojai pavirto į likimą nulėmusį nuotykį: pavėlavusi į priėmimo komisijos pokalbį ir praradusi sau skirtą vietą informatikos studijoms, ji neatsisakė galimybės studijuoti tuo metu intrigavusio pavadinimo specialybės – elektrotechnikos.

Tik vėliau sutikusi savo srities profesionalų institute ne tik tyrinėjusių, bet ir besidalinusių patirtimi su studentais paskaitose, jauna moteris rimtai susižavėjo elektra. „Kaip ir programavimas, mūsų specialybė taip pat skambėjo įspūdingai – elektros tiekimas pramonės įmonėms, miestams ir žemės ūkiui. Atrodė, kad tu visą pasaulį rankose laikai. Be to, mums dėstė įspūdingi specialistai, patys tyrinėjantys, rašantys knygas.  Jie mumyse, studentuose matė daug daugiau nei mes patys apie save galvojome. Mokėjo ir pajuokauti ir „prispaudę“ moksluose motyvuoti. Matematikos dėstytojas tokį humoro jausmą turėjo, kad neįmanoma buvo ištverti nesijuokus. Štai taip linksmai per tuos sunkumus praeiti galima buvo. Tokie žmonės daro labai stipria įtaką mokiniams“, - pasakoja mokytoja, kuri ir savo vedamose pamokose nevengia linksmybių, tiek dirbant su mažaisiais mokiniais iš pradinių mokyklų, atėjusiais į Vilniaus technologijų mokymo centro sektorinius centrus sužinoti, kad toji elektra, tiek ir su suaugusiais, siekiančiais elektriko ar automatinių sistemų eksploatavimo mechatroniko kvalifikacijos.

Jos pačios susižavėjimas elektros energetika tik sustiprėjo padedant būsimam doktorantui rinkti medžiagą archyvuose – tuo metu jau buvo tyrinėjamos dar niekam nežinomos LED apšvietimo galimybės.

Kaip įprasta tuo metu gyvavusiai santvarkai, mokslus baigę studentai privalėdavo dirbti pagal, vadinamą, paskyrimą, tačiau Marina, kaip viena iš geriausiais pažymiais baigusių kurso studentų, turėjo galimybę rinktis pati.  „Aš pasirinkau Visagino atominę elektrinę. Labai drąsiai, todėl, kad žinių nebuvo. Štai ką reiškia jaunimas! (šypsosi, - aut.past.) Ten gi tik prasidėjo statyba, pirmoji atominė Lietuvoje, mes tokie entuziastai buvome. O jie paskyrimo komisijos nariai manęs paklausė ar jau turiu šeimą ir vaikų. Aš juk negalvojau apie tai, kokios žalos gali būti atominėje gamyboje. Ir jie tuomet „maloniai“ pasiūlė atkreipti dėmesį į Vilnių,“ – prisimena karjeros pradžią ji.
 
Vilniuje įgijusi elektros projektavimo patirties, pasikeitus santvarkai, jauna specialistė rado savirealizaciją kitus mokydama elektros energetikos.

„Tuo metu jau turėjau du vaikus ir pažįstamų tarpe buvo mokytojų, tad žinojau, kas yra mokytojo darbas. Be to mokydamasi mokykloje aš mačiau kokių sunkumų patirdavo mokytojai, tad iš pradžių prisibijojau mokytojauti. Bet tai darbas mano srityje – o man tai svarbu. Aš manau, kad man pasisekė, kad tuo metu mokykloje dirbo mokytojas Vladimiras Nikolajevas ir Vaclovas Zelenkevič. Tai jie pradžioje mane labai globojo, pamokė ir paaiškino.“
 
Kokia buvo Jūsų pirmoji mokytojavimo diena?
 
Buvo įspūdinga! Davė man medžiagą, parodė ką galiu dėstyti kaip ten kas ir atsimenu, kad pirmą dieną pas mane buvo tik trys pamokos. Dvi pravedžiau, atsisėdau ir sakau, daugiau aš negaliu (juokiasi) ir vos nepradėjau verkti – išsekusi buvau.

O taip nutiko todėl, kad pamokoje dalyvavo vien vaikinai. O aš – naujas žmogus ir dar moteris. Jie gi neįpratę prie manęs. Aš kalbu, jie – triukšmauja. Galima pasakyti, susidarė nepalanki situacija.

Vis tik mokykloje mačiau gerą mokytojavimo pavyzdį, kaip kolegos dirba su mokiniais, kaip bendrauja su mokytojais. Štai taip ir pradėjau dirbti.
 
Padarėte ir trumpą pertrauką mokytojavime? 
 
Taip. Po šešių metų nusprendžiau pakeisti aplinką ir įsidarbinau įmonėje elektros projektuotoja. Galima sakyti, kad išėjau į ilgalaikius kursus kelti kvalifikacijos (juokias – aut. past.). Tame darbe buvo didžiulis užsakymų srautas – vieno projekto dar nespėjam pabaigti, kai eilėje dar trys laukiantys atsiranda. Daug naujo išmokau. Po pusantrų metų supratau, kad atnaujintomis žiniomis labai norisi pasidalinti su mokiniais.
 
Papasakokite apie mokinius. Kokie žmonės dažniausiai pas jus mokosi?
 
Dauguma mano mokinių yra vaikinai. Tikriausiai todėl, kad tai techninės sritis. Kiekvieną kartą, kai ateina naujokai, aš visada jiems sakau, kad po dviejų ar trijų metų mes su jumis jau būsime beveik vienos srities kolegos. Tik jūs žinosite už mane daugiau, nes aš esu vienos srities atstovė, o jūs pagal savo specialybę žinosite visko daugiau. 

Labai svarbu juos sudominti pradžioje, tai pasakoju kokie būna realūs darbai, kur galima pritaikyti mūsų specialybę. Bet svarbus ir kitas dalykas –  priklauso dar gi ir nuo to, kokie mokiniai ateina. Kai kurie labai tikslingai ateina mokytis, o kiti – dar neapsisprendę. 

Kartais, jeigu ateina vienas kitas jau turintis supratimą apie specialybę, ar net patirtį, tai aš stengiuosi taip padaryti, kad jie taptu mano padėjėjais. Ir iš tikrųjų – jie padeda sudominti kitus, nes pasakoja apie realius darbus iš savo patirties.

O vyrišką kolektyvą valdyti sunkoka – juk visi labai skirtingi susirenka. Bet aš į visą tai žiūriu motiniškai, nes, ateinantys mokytis yra jaunesni už mano vaikus. Aš galiu taip elgtis, nes turiu patirtį ir su savo sūnaus draugais. Bet yra kitas dalykas – vis tiek reikia pereiti prie dalykinių santykių, tad išmokau kartais pabūti griežtesnė. Tačiau aš nelinkusi ilgai pyktis, stengiuosi demokratiškai su jais (mokiniais – aut. past.) susitarti. Na, pusiau demokratiškai, todėl kad kartais mokiniai per daug atsipalaiduoja (juokiasi). Tenka ir labai rimtai pasakyti. Gal jiems nelabai patinka, todėl, kad aš tokia smulki, o griežtai kalbu kaip reikiant. 

Bet kuo toliau, tuo labiau man patinka mokiniai. Gal praėjo tas sunkus periodas kai tėvai išvažiuodavo į užsienį, o vaikai buvo paliekami gyventi pas močiutes ir gyvendavo vieni ten visą laiką. Jie buvo lyg atstumti ir buvo labai sunku su jais bendrauti. Psichologiškai jie buvo tokie kaip vilkiukai. Nesocializuoti ir jautėsi labai didelė agresija. O dabar, man atrodo, kad jie labiau atsipalaidavę, atviresni, lengviau kontaktuoja, jie tapo dėmesingesni. Šitoks pasikeitimas jaučiasi pastaruosius šešerius metus. 
 
Minėjote, kad pas jus ateina labai skirtingi mokiniai. Jie skirtingi ir savo amžiumi?
 
Vienoje grupėje gali būti mokinys atėjęs iš karto po dvyliktos klasės ir kartu su juo – suaugęs žmogus, turintis šeimą, jau dirbantis. Kai kurie mano mokiniai yra baigę keletą mokymo įstaigų – kolegijas, universitetus. Visi labai skirtingi. Tai reiškia, kad reikia su jais išmokti bendrauti skirtinguose lygmenyse.

Kai ateina nauja grupė, reikia laiko susipažinimui, todėl pirmiausia, ką aš darau – kuo greičiau išmokstu visų vardus. Juk kiekvienas mėgsta kai į jį kreipiasi vardu. 

Stengiuosi klasėje sudaryti pagarbią aplinką, kad mokiniai tarpusavyje sudarytų gerus santykius, kad gerbtų vienas kitą.
Pirmą, ką aš jiems sakau, tai kad nežiūrėkit į tuos, kurie aplink jus, kiek jie žino, kiek jie geba padaryti. Dabar žiūrėkite ką jūs mokate ir žinote šitame taške, o po kažkurio laiko – kiek jūs jau žinote kitame taške. Tik savo augimą žiūrėkite, ne visų kitų. 

Aš irgi turiu sekti savo augimą. Visada turiu būti „ant bangos“. Vienas dalykas, kad aišku, yra svarbios profesinės žinios. Stengiuosi. Technologijos labai sparčiai vystosi. Ir mokymo programos būtina paisyti, bet reikia gi ieškoti kiekvienai temai atitikmens realybėje. 

Pirmo pusmečio metu, kai mokėmės elektrotechniką, mokiniai nelabai pasitikėjo, kai pasakojau, kad va čia taip rimtai yra realybėje, praktikoje. O jau vėliau jie mato, kad visa ta elektrotechnika yra pritaikyta realybėje. Tada matosi, kad jie džiaugiasi kaip vaikai.

Na pavyzdžiui, mokėsi mokiniai rezistorių prijungimo būdus. Daviau įvairių uždavinių, skaičiuoti reikėjo. Sakiau, kad realybėj inžinieriai viską skaičiuoja. Mokiniai burbėjo, nenorėjo daryti. Bet dabar, kai jie pradėjo nagrinėti viską detaliau, pastebi tuos dalykus, kurių mokiau.  Mūsų mokiniai mato realiai, kad ant kiekvienos mašinos yra parašyta viskas ką mes ir nagrinėjom elektrotechnikos pamokose. 

Bet jaunam žmogui, tokiam kaip vienuoliktokas ar dvyliktos, turbūt labai sunku iš karto suprasti, kad jiems visko prireiks, jeigu dirbs šioje srityje.
 
Ar atsiranda mokinių susivokiančių, kad ne tą sritį pasirinko?
 
Kai kurie ateina tikslingai. Tokie dažniausiai šeimoje su tėveliu ar seneliu namuose jau darė kažkokius darbus susijusius su elektra ar mechanika.

O yra tokių, kurie ateina susižavėję pavadinimu. Mechatronikas – gražus pavadinimas, bet ne visi supranta, kad iš tikrųjų čia yra technika. O technika tai matematika, fizika. O pasitaiko, kad ateina mokytis žmonės turintys visai kitokių savybių, t.y. humanitarai. Jie piešiantys, muzikuojantys ar sportuojantys. Turi talentų kitoje srityje ir ateina čia, kur reikia matematikos ir fizikos. Tokiais atvejais būna sudėtinga ir jiems ir man.

Bet yra dalykų, kurių pravartu išmokti kiekvienam tiek vaikinui, tiek merginai. Ir tai patys paprasčiausi dalykai. Aš mokiniams dažnai sakau, „kuo jūs norėsit, tuo ir dirbsit, bet išmokit bent kištukinį lizdą sumontuoti – tai naudinga bus buityje. Pavyzdžiui, vaikinai merginoms „makaronus“ ant ausų gali kabinti. Jos gi patikės, kad jis oho, koks šeimininkas geras bus. Kartais ir iš tokios pusės tenka parodyti naudą.
 
Dažnai minite vaikinus, tai gal elektrotechnikoje yra mažai moterų?
 
Tai mitas, kad moterų šitoje srityje mažai. Kai studijavau, grupė buvo sudaryta iš pusės merginų ir pusės vaikinų. Vėliau daug moterų sutikau vadovaujančiose pozicijose su šita specialybe, o ir mūsų mokinės visuomet išsiskiria aštriu protu, kruopštumu. Taip, kad čia kažkas taip sugalvojo, kad moterų mažai, o kitas – patikėjo. Štai jums ir mitas. 
 
Ko gali tikėtis besimokantys elektros energijos?
 
Dabar  labai daug plečiasi atsinaujinančių energijų šaltinių spektras, dėl to dabar labai daug reikia specialistų ir statyboje ir priežiūroje. Be to dar turi būti ir programavimas. Galima sakyti, kad elektriko specialybė tampa labai šiuolaikiška, reikia ne tik elektrinės dalies, bet ir informatikos būtinai.

Mūsų mokiniai besimokydami turi labai daug praktikos. Net daugiau nei kolegijoje besimokantys. O darbo perspektyvos labai priklauso nuo žmogaus. Yra tokių, kurie visada ieško šiltos vietos, bet energetikoje juk yra statyba, laukai, elektros tinklai. Net gamyboje ar projektavime vis tiek su technika tiesiogiai dirbti reikės. Todėl labai svarbu suprati kur einama.
Bet taip pat svarbu nepamiršti, kad su tokia specialybe darbą gali susirasti visur. Tos žinios pritaikomos visame pasaulyje bet kurioje šalyje.
 
Kas jus labiausiai žavi elektrotechnikoje?
 
Man patinka, kad čia yra realūs dalykai. Jie yra, jie veikia ir jie reikalingi mūsų gyvenime. Pragmatiškai žiūriu į tuos dalykus. Man patinka, kad teorinis mokslas 95% atitinka realybę.

Kitas dalykas, kodėl man patinka, todėl kad kai supranti teoriškai kokie procesai vyksta ir tada realybėj aišku kas darosi. Na pavyzdžiui, virdulys stovi, tai jei kas nors atsitinka, jau iš teorijos žinai kur gali būti gedimas. Ir kitas dalykas, kodėl man patinka visa energetika - čia yra kaip mūsų gyvenimo branduolys: elektra, dujos ir šiluma. Išjunkit jūs visą šitą ir pabandykim gyventi (juokiasi). 

Žinoma, dabar yra daug svarbių dalykų. Svarbu elektronika, programavimas, valdymas, bet nėra elektros – nėra ir valdymo. Nėra ką valdyti. Todėl aš mokiniams visada sakau, jūs patys spręskit, kur jums dirbti, bet pagalvokit, kad čia yra ta vieta, kur jūs iš tikrųjų valdot pasaulį.