Naujienos
- Titulinis
- Naujienos
Pedagogė Rima: ko programuotojus moko krepšinio čempionatų medalininkė?
2020 08 10Kūno kultūros ir geografijos mokytoja Rima Šlikienė nemėgsta girtis, jog yra daugkartinė Pasaulio ir Europos senjorų krepšinio čempionatų nugalėtoja bei prizininkė, tačiau dėkoja gyvenimui, jog meilė sportui pasitarnauja ir geografijos pamokose, ir ugdant jaunimą. Pasak Vilniaus technologijų mokymo centro pedagogės, sportas sustiprina dvasią ir gelbsti nuo rutinos.
- Esate dvigubos specialybės kūno kultūros ir geografijos mokytoja. Skamba netikėtai! Bet galbūt per daugelį pedagoginio darbo metų tarp šių disciplinų radote daugiau sąsajų nei galima tikėtis?
- Sąsajų per savo gyvenimo ir karjeros metus pamačiau tikrai ne vieną. Pradėjusi dirbti mokytoja pirmiausia vedžiau geografijos pamokas – tuomet ši disciplina buvo ne pasirenkamoji, o privaloma, tad mokinių klasėje buvo trys dešimtys. Kadangi aktyviai sportavau, žaidžiau krepšinį, vykdavau į varžybas visame pasaulyje. Taip ir atsivėrė vienos ar kitos šalies, vieno ar kito kontinento ypatumai ne vadovėlyje, o tiesiai prieš akis. Kai patiri viską savo kailiu: pajauti kvapą, lengvą vėjo brizą, žvilgsniu aprėpi kalnų grandines – supranti, kodėl ta vietovė ar objektas aprašyti knygose būtent taip.
Varžybos dažniausiai būna vasarą, tačiau pasitaiko ir mokslo metų laikotarpiu. Mokiniai labai noriai klausosi mano pasakojimų apie įspūdžius kelionėse. Jei tik sužino, kad vykstu į varžybas užsienyje, man grįžus kamantinėja. Prisipažinsiu, užkimbu kartais ir aš pati – kalbamės, diskutuojame, tad tenka koreguoti pamokos planą.
- Kada ir kaip prasidėjo Jūsų susidomėjimas krepšiniu?
- Buvau kaimo vaikas: aktyvi, mėgau sportuoti. Neatsitiktinai mokiausi Biržų sporto mokykloje ir buvau nebloga lengvaatletė – šokinėjau į aukštį. Po kurio laiko mano mokykloje pradėjo dirbti tik ką Kūno kultūros institutą baigusi trenerė. Ji mane ir suviliojo išbandyti komandinį žaidimą – krepšinį. Patiko ir gerai sekėsi.
Vis dėlto baigusi mokyklą pradėjau mokytis logopedijos Šiauliuose. Padariau tai mamos prašymu nesisieti gyvenimo su sportu, mat krepšinis – laikina, tik jaunam. Pasimokiau, bet be krepšinio negalėjau, todėl perstojau į dvigubą geografijos-kūno kultūros studijų programą pedagoginiame universitete.
Šis romanas, prasidėjęs dar vaikystėje, tęsiasi, ačiū Dievui, ir dabar. Pamenu, kai šventėme moterų krepšinio klubo „Svaja“ dešimtmetį, galvojome, kas yra krepšinis mums. Suformulavome, kad tai – pakylėjimas virš kasdienybės, o meilė krepšiniui gyva todėl, jog taip mes sugrįžtame į jaunystę ir susiremiame su ankstesnėmis varžovėmis. Niekas nesikeičia – tik veidai vyresni!
- Ko labiau reikia pergalėms skinti: tinkamų aplinkybių, tam tikrų asmeninių savybių, sėkmės?
- Ko gero, sėkmę arba laimę kiekvienas turi. Kiekvienam yra skirta laimė. Skirtumas, kaip jos ieškosi. Jei kiekvieną dieną, minutę tikslingai jos sieki, žinai, ko nori, ko reikia. Priešingai, jei kiekvienas darbas ar veikla neišbaigta, nebus ir sėkmės, ir laimės. Individualiai tai – kiekvienos dienos darbas ir nuoširdus noras.
O laimėjimai – tai komandinis džiaugsmas. Kūno kultūros pamokose dirbdama su Java programuotojais sakau: „Jūsų sėkmė priklausys nuo to, kaip Jūs mokėsite suburti komandą.“ Pavyzdžiui, komandos, kurioje aš žaidžiu, kapitonė sugebėjo pakviesti drauge žaisti tokius žmones, kurie daugelį metų gali vienas kitą toleruoti ir suprasti tiek pergalių, tiek pralaimėjimų atveju.
Laimime, manau, todėl, kad yra atsidavimas. Atsidavimas tų žmonių, kurie iš savo virtuvės, atsitraukę nuo vaikų ir šeimos, vis ateina į aikštelę. Šeimą, be abejo, reikia branginti, tačiau būtina pailsėti nuo buities ir rutinos.
Kita vertus, čempionatai, senjorų Olimpinės varžybos – nepakartojama. Kai patiri, nedalyvauti neįmanoma. Būtent sportas man leido pamatyti Sidnėjų, Olimpiadą... Tais įspūdžiais ir gyvenu.
- Dirbdama Vilniaus technologijų mokymo centre inicijuojate draugiškas įvairių sporto šakų rungtynes tarp mokinių ir, pavyzdžiui, policijos, kitų organizacijų atstovų. Kartu su kolegomis prisidedate prie socialinių akcijų ir sveikatinimo projektų. Kokios naudos ši veikla, Jūsų akimis, atneša?
Manau, kad svarbiausia, jog žmogus būtų ne pastebimai sportiškas, bet sveikas: nesirgtų, jo nekankintų skausmai, nebijotų judėti. Pasportavus ir protas našiau veikia, ir nuotaika geresnė. Daugiausiai laiko reikia skirti jaunuoliams, kurie nemyli sporto. Siekiamybė – rasti būdus, kaip juos išjudinti.
Esu įsitikinusi, kad per socialinį darbą su mokiniu atsiskleidžia kiekvienas vaikas: mokosi bendrauti, susipažįsta, dairosi vyresnių pavyzdžio, stengiasi – žodžiu, keičiasi. Jei nenori ar varžosi, tuomet pagelbsti socialinė pedagogė.
- Kokia sporto filosofija vadovaujatės ir kaip tai perduodate savo auklėtiniams?
- Sudėtingas klausimas (juokiasi). Tikiu, kad sportas yra būtina veikla kiekvienam mūsų, kad ir kaip trumpai, kad ir kiek ne daug, tačiau svarbiausia – pastoviai. Tik sportuodami mes galime likti sveiki ir jaunatviški visą gyvenimą. Amžius – ne riba, o sąlygos ir pinigai – nebūtini. Eikite į gamtą – mankštinkitės ir judėkite gamtoje.